Sold Out

Jose Antonio Merino „Pranciškonų filosofijos istorija“

349 psl. | 140×210 | © 2000 | ISBN: 9955-445-13-0
Iš ispanų kalbos vertė Dalius Jonkus

Šioje knygoje istoriniu-genetiniu aspektu aprašyti filosofus, kurių mąstymas ir kūryba priskirtini vienai intelektualinei krypčiai. Kalbama apie žymių mąstytojų puoselėtą mąstymo visumą. Jie sukūrė ordino įkūrėjo dvasią atliepiančią kultūrą.

 4.99

Neturime

Viduramžių pranciškonų filosofai nėra vien eruditai, rašantys tam, kad patenkintų intelektualines tuščios logikos užgaidas. Tai gyvenimiški mąstytojai, ieškantys, suvokiantys, perduodantys ir išgyvenantys krikščioniškas, žmogiškas ir pasaulietiškas tiesas, kuriose atsispindi didžioji dieviškoji Tiesa. Tačiau tai dar ne pasiekta Tiesa. Taip žmogus skatinamas mąstyti ir dirbti, o jo egzistavimui suteikiamas misijos pobūdis.

„Šioje istorijoje nesiekiau pateikti asmenybių arba sistemų virtinę, bet istoriniu-genetiniu aspektu aprašiau filosofus, kurių mąstymas ir kūryba priskirtini vienai intelektualinei krypčiai. Kalbama apie žymių mąstytojų puoselėtą mąstymo visumą. Jie sukūrė ordino įkūrėjo dvasią atliepiančią kultūrą.

Reikia pabrėžti, jog pranciškonų klasikinis mąstymas ir mokyklos susiformavo truputį ilgiau nei per pusę amžiaus. Stebėtina, kad tiek garsių mąstytojų atsirado vienu metu. Visiems jiems būdinga: kultūrinis dinamizmas, kūrybiškumas, veiksmo ir mąstymo gyvybiškumas, sugebėjimas perimti kitas koncepcijas, atvirumas kitokioms mokykloms, visa tai darniai sistematizuojant ir jungiant su savosios tradicijos dvasia.“ (Jose Antonio Merin)