Knygoje apmąstomi dviejų tipų pasakojimai – tie, kuriais steigiama stiprioji tapatybė, kai pasakotojas ar pasakotoja palaiko ar tikslina vyraujančias normas, ir tie, kurių „aš“ išnyra daug rečiau ir pasirodo ne užimdamas aiškią poziciją, bet stebėdamas, liudydamas. Tai vadinamieji silpnojo tapatinimosi pasakojimai, atskleidžiantys gebėjimą vengti priskyrimo tam tikrai grupei ar tipui, neleidžiantys sureikšminti kurios nors vienos savo savybės, besipriešinantys stigmatizavimui.
Gyvenimo pasakojimai nėra nei sprendimai, nei atsakymai, nei tezės. Jų klausydami ir apie juos mąstydami susiduriame ne su racionalia
autorefleksija, o su gryna gyvybe – daugiabalse, daugiaforme ir daugiasluoksne.
Jurga Jonutytė dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedroje. Yra parašiusi ir išleidusi knygas Tradicijos sąvokos kaita (2011), Gyvatės kojos. Negalios samprata gyvenimo pasakojimuose (2021, kartu su bendraautore Giedre Šmitiene). Daugumoje jos tekstų pateikiama filosofinė sakytinių pasakojimų analizė.
