Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.
Laurynas Katkus
