Maceina buvo ir yra (o kurį laiką dar tikrai ir bus) reikšmingiausiais lietuvių filosofas. Reikšmingiausias pirmiausia todėl, kad pirmasis tikrai filosofavo lietuviškai. Bet ką gi reiškia „filosofuoti lietuviškai“?
Tardami gimtosios kalbos žodžius ne įrankius vartojame, o tarsi plikomis rankomis prisiliečiame prie to, kas filosofijai pirmiausia rūpi – prie pačios būties. Prisiliečiame taip, kad gauname pajusti pačios būties svorį, jos rupų paviršių, jos šilumą ir tvirtumą.
Gimtoji kalba yra būdas, kuriuo kiekvienas žmogus gyvena savo gimtinėje – pasaulyje, kuriame jis tik ir gali tikrai gyventi ir tikrai mirti, pasaulyje, kuriame žmogus tikrai yra namie. O juk kaip tik toks ir buvo Antano Maceinos gyvenimas.
„Gyvenimas, kuris, nepaisant to, kad didesnė jo dalis prabėgo svetur, yra geriausia lietuviško filosofavimo pamoka.“ (Tomas Sodeika)